Penktadienį po pietų vėl dariau išvyką į centrą. Iš pradžių užsukau ir pasivaikščiojau po Tokijo rytuose esantį Šinbaši rajoną. Kadangi visą dieną lijo (čia visada lyja dienomis, o ne valandomis), laiką leidau viduje: užsukau į kelis knygynus, parduotuves, prekybos centrus. Įdomiausias pasirodė vieno pastato su biurais žemutinis aukštas, kuriame įsikūrę keliolika užeigėlių, maitinančių švarkuotus firmų darbuotojus.
Tai žemesnis už pirmą aukštas (B1 arba minus pirmas), todėl nėra langų, tik koridorius, kurio kairėje ir dešinėje išsirikiavę kavinės, valgyklos, restoranėliai.
Visur galima greitai ir gan nebrangiai pavalgyti. Meniu, kaip kad įprasta, išrikiuotas lauke - tolėliau matosi ant stalų išdėlioti tikroviškai atkurti plastikiniai valgiai.
Tvarka savotiška. Užeigėlės nelabai turi vietos sandėliukams, todėl dėžės su maisto produktais kraunamos prie įėjimo.
Virtuvėse taip pat viskas sudėliota taip, kad tik jos šeimininkui aišku, kur ką rasti.
Makaroninė, kur galima prisėsti.
O kitur, kad lankytojai neužsisėdėtų ir greičiau eitų savais keliais, kėdžių net ir nerasite.
Po Šinbašio kitas sustojimas – Tokijo pietuose esantis Meguro, kur ieškojau Tokijo universiteto medicinos fakulteto. Jo studentai rengė šiuo metu tik universitetuose rodomo The PhD Movie filmo peržiūrą, kurio ir atvykau pažiūrėti. Bet pradžiai apie patį universitetą.
Tokijo universitetas turi daugybę fakultetų ir tyrimų centrų, išsibarsčiusių po visą miestą. Šiame studentai mokosi medicinos. Universitetinis miestelis nemažas, su daug žalumos. Pastatai seni, tiek iš išorės, tiek ir viduje. Palyginus su ICU, tvarkos pasirodė daug mažiau. Tarkime, centrinio pastato koridoriai atrodo truputį niūrokai:
Nepaisant to, sutikti studentai ir vienas dėstytojas buvo labai draugiški, turėjom laiko šiek tiek pasikalbėti. Bet grįžkime prie filmo. Čia jo reklaminis klipukas:
Jeigu trumpai, tai amerikietiška komedija apie doktorantų gyvenimą, sukurta pagal tos pačios tematikos komiksus. Pagrindiniuose vaidmenyse patys doktorantai, todėl vaidyba pusiau mėgėjiška, gilesnių minčių pamąstymui filme taip pat beveik nėra, bet vietų gerai pasijuokti netrūksta. Tik nežinau, ar jos bus juokingos visiems – dauguma sukelia šypseną tik dėl to, kad pats esi tuos dalykus studijų metu patyręs.
Šiuo metu filmas keliauja tik po universitetus, o jeigu šalia niekas nerengia peržiūros (kuri, beje, organizatoriams kainuoja virš 500 dolerių), už kelių savaičių pasirodys DVD arba kas nors sudės pilną filmą dalimis į youtube :)
senbeiten.wordpress.com 
Parašykite komentarą