Žemyninė Malaizija   Leave a comment

Štai ir prabėgo dvi savaitės Pietryčių Azijoje. Vakar ryte su pilna galva įspūdžių, šimtais nuotraukų fotoaparatų kortelėse ir trupučiu lauktuvių kuprinėse grįžom į Tokiją. Viskas sekėsi gal net geriau, nei buvo galima prieš išvykstant tikėtis. Buvo ir įdomių nuotykių, ir skanaus maisto, ir pavaikščiojimo po džiungles, ir susidūrimų su įvairiausiais gyvūnais, ir susitikimų su vietiniais žmonėmis, o tuo pačiu ir jokių didelių nesklandumų, susirgimų ar kažko kito, kas sugadintų kelionės nuotaiką. Visos šalys paliko gerą įspūdį ir norą į jas sugrįžti dar kartą, nes dviejų savaičių viskam toli gražu nepakako, teko nuolat judėti į priekį, neužsibūnant vienoje vietoje daugiau nei dvi dienas.

Pradėsiu nuo žemyninės Malaizijos, kuriuose praleidome pirmąsias dvi dienas. Istorija, aišku, prasideda oro uoste. Skrydis buvo vėlyvas, keliolika minučių prieš vidurnaktį iš Tokijo Hanedos į Kvala Lumpūrą. Belaukdami išsikeitėm truputį malaizietiškų pinigų ringitų, kad būtų pačiai pradžiai. Daugiau neverta, nes kursas prastas, pačioje Malaizijoje žymiai geresnis ir visur japoniškas ienas priima.

_IGP7792

Malaiziją pasiekėm po šešių valandų. Numigti šiek tiek pavyko, bet prastokai, vietos ne itin patogios. Nusileidus paleido lauke ir einant iki terminalo buvo iš karto galimybė pajausti tropinį dar tebenaktinį orą – +28 ir visur tvyrančią drėgmę. Su juo ir gyvenom beveik visas ateinančias dvi savaites. Tvankų karštį galite bandyti įsivaizduoti ir žiūrėdami nuotraukas. Bent man jos visos su tuo siejasi :-)

_IGP7802

Praėję visas patikras greitai susiradome autobusą į miesto centrą, nes iki pietų buvau sutaręs du interviu savo tyrimui. Teoriškai viskas atrodė gerai: 7 val. ryto autobusas į centrą, 8:15 būnam ten, sėdu į metro ir 8:30 pasiekiu reikiamą vietą, valandos interviu, 9:30 vėl į metro, 10:00 atvykstu į kitą vietą, vėl interviu ir iki 11:30 jau būnu visur suspėjęs. Deja, praktikoje visas daug sudėtingiau, nes mano planavimas pagal japonišką tvarką, o čia viskas vyksta malaizietiškai. Autobuso tvarkaraštis sako, kad išvažiuosim lygiai 7 val., bet vairuotojas neskuba, laukia daugiau keleivių ir pajudam beveik pusvalandžiu vėliau. Tada įsiveliam į rytinius kamščius, vos krutam ir centre atsirandam gal apie devintą. Tenka apie pirmą susitikimą pamiršti ir važiuoti į antrą.

Pakeliui daug žalumos, palmių ir kitokių nematytų medžių, besiplečiančios sostinės pakraščiai su naujais vienodų namų kvartalais, daugiabučiais, o arčiau centro ir spindintys daugiaaukščiai. Malaizijos ekonomika sparčiai auga, daug kur statybos, kažkas griaunama, kažkas perstatoma, kažkur naujas kelias tiesiamas. Pajamų nelygybė gan didelė, todėl čia pat ir prabangūs namai, ir apšiurę trobelės.

_IGP7809

_IGP7811

_IGP7917

_IGP7820

_IGP7819

_IGP7823

_IGP7825

_IGP7831

_IGP7835

Net pačiame Kvala Lumpūro centre keliai visai nepritaikyti pėstiesiems. Yra sankryža, yra šviesoforas mašinoms, o perėjos nerasi. Pažiūrėję į vietinius pradėjome kelius kirsti kaip ir jie – norimoje vietoje apsidairai, įvertini, ar spėsi perbėgti, ir perbėgi :-) Tiesa, pėsčiųjų čia ne taip ir daug. Daugelis mašinuoti, vaikščiojančių ar važiuojančių su metro nelabai daug. Gal dėl to, kad benzinas subsidijuojamas ir kainuoja beveik kaip vanduo buteliuose – 1,5lt už litrą.

Per pietus patraukėm ieškoti, kur pavalgyti. Įlindom į indų kvartalą. Iš anksto internete surastas restoranėlis lyg tyčia užsidaręs, teko improvizuoti. Pasidairę suradom kitą, kiek įtartinai atrodantį, kuriame galima prisikrauti lėkštę kelių rūšių valgių. Išsiklausinėjom kainą, pavalgėm (visai skaniai), einam susimokėti, o ten mums sako, kad kaina kone dvigubai didesnė ir kabina visokius makaronus. Pirma patirtis, kad Malaizijoj reikia atsargiau su tokiais dalykais. Nors žmonės čia draugiški ir neįkyrūs, bet siekdami naudos mėgsta meluoti, todėl reikia vis pakovoti už save. Taip ir šioje vietoje – kelios minutės pasiginčijimo ir sumokėjome ne 14,5, o 8,5 ringito (vienas ringitas – 0,85lt).

_IGP7839

Netoliese dar išgėrėme šviežią kokosą, pradėdami tradiciją, kad Malaizijoj reikia kiekvieną dieną bent po vieną kokosą išgerti :-) Jį supylė į maišiuką nešimuisi, bet kitais kartais tiesiog įkirsdavo viršų ir būdavo galima gerti su šiaudeliu iš kevalo.

_IGP7840

_IGP7841

Tiek kokosai, tiek bananai čia pat auga.

_IGP7837

Toliau sekė Kvala Lumpūro centras su daugeliui matytais Petrono bokštais dvyniais.

_IGP7844

Čia ir vėl dėl susitikimų nelabai daug laisvo laiko, bet užteko užbėgimui į vegetarišką užeigėlę ir trumpam pasėdėjimui netoliese esančiame parkelyje.

_IGP7862

_IGP7857

_IGP7850

Po Japonijos, Malaizija atrodė kaip itin multikultūriška šalis. Dauguma gyventojų vietiniai malajai, bet taip pat daug kinų, indų ir iš dar kur kitur kilusių žmonių. Identitetas „aš malaizietis“ – retas, nes šalis nauja, sulipdyta vos prieš 50 metų iš atskirų gabalų, turinčių atskirą istoriją, religiją, genčių įvairovę. Vyrauja islamas, bet jis palyginti nuosaikus. Šalia pat induizmas, kinų budizmo-kofucianizmo-taoizmo samplaika, senieji pagoniški tikėjimai. Žodžiu, spalvingas ir įdomus mišinys.

_IGP7853

_IGP7898

_IGP7900

Prie multikultūriškumo prisideda ir tai, kad Malaizija ilgą laiką buvo Britanijos įtakoje, todėl miestuose galima pamatyti senos vakarietiškos architektūros, o beveik visi žmonės, nuo jaunų iki senų, neblogai kalba angliškai.

Petrono bokštai naktį / nepriklausomybės aikštė / antras aukštas / rytinis apsišvarinimas:

_IGP7870

_IGP7875

_IGP7878

_IGP7890

Kvala Lumpūre ilgai neužsibuvom. Atvykom vienos dienos ryte, pernakvojom ir kitos dienos 9 val. jau laukėm stotyje traukinio į Singapūrą. Iki jo apie 400 km, kuriuos galima patogiai per pusdienį įveikti su traukiniu. Tuo pačiu ir vaizdų pro langą prisižiūri, nes neva važiuojant autobusu tenka matyti tik nuobodų greitkelį. Traukiniai tvarkingi, šiek tiek vėsinami, todėl nereikia sėdėti +33 karštyje, ir tekainuoja 36 ringitus.

Laukiam stotyje / maršrutas:

_IGP7905

_IGP7907

Kiekviename vagone kažkodėl pakabinta po didelį televizorių, kuris nieko nerodo.

_IGP7911

Pirma kelionės dalis pro įvairius miestelius, o paskui prasideda beveik nesibaigiančios alyvpalmių plantacijos. Kaip Lietuvoj kadaise buvo miškai, o dabar javų laukai, taip ir Malaizijoje tropines džiungles sparčiai keičia sukultūrinti plotai. Aliejinės palmės yra vienas iš populiariausių augalų, nes Malaizijos klimatas joms labai tinkamas, tarptautinė aliejaus paklausa didelė ir dėl aukštos kainos plantacijos greitai atsiperka. O dar jeigu ir mišką prieš tai nukerti su šimtamečiais medžiais ir medieną parduoti… Iš viso geras verslas. Taip ir nyksta tropiniai miškai iš lėto, tiek dėl aliejaus paklausos Vakaruose ir augančioje Azijoje, tiek ir dėl kitų dalykų. Šiuo metu alyvpalmėmis apsodinta maždaug 15% visos Malaizijos arba beveik toks plotas kaip Lietuva.

_IGP7943

_IGP7948

_IGP7980

_IGP7969

_IGP7973

_IGP7959

_IGP7981

Traukiniu dardėjimas ilgas, užtenka tiek pro langą iki soties prisižiūrėti, tiek ir truputį nusnūsti, tiek ir knygą paskaityti. Pagrindinė buvo štai ši:

_IGP7914

Galiausiai pro vagonus pereina konduktorius ir išdalina lapelius, kurie leidžia pajausti, kad netrukus atsidursime visai kitoje šalyje. Ją ir paliksiu kitam kartui.

_IGP7954

Posted 2013/03/26 by linasd in Malaizija

Tagged with

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: