Šimaonsen

Apleidau kuriam laikui blogą, nes tiesiog nieko ypatingo nevyko. Ruošiausi (ir tebesiruošiu) porai konferencijų, kur būsiu kaip dalyvis, ir užsiregistravau į trečią savanoriavimui. Be to dar maži darbeliai universitete, šiaip sėdėjimai prie knygų ir kitokios blogo nelabai vertos veiklos. Iš to ištrūkau tik per pastarąsias porą dienų, nuvykęs į Gunmos prefektūrą. Ji ne per toliausiai nuo Tokijo, su traukiniu galima nubildėti greičiau nei per dvi valandas. Kelionę, kaip ir ankstesniais kartais, surengė turizmą tirianti kompaniją, surinkusi būrelį užsieniečių.

Visos prefektūros, aišku, neapžiūrėjau. Pabuvojau daugiausiai Nakanodžio miestelyje, sudalyvavau tradicinėje naujametinėje šventėje ir išbandžiau netoliese esančias Šimaonsen karštąsias versmes. Kadangi Gunma kiek šiauriau nuo Tokijo ir kyla į kalnus, joje teko po ilgesnės pertraukos pamatyti sniegą ir pabraidžioti po pusnis. Bet… tą pačią dieną, kai išvykau, į Tokijų netikėtai atslinko šaltesnio oro masė ir taip pat atnešė nemažą pūgą. Tokios, kaip sakė per žinias, nėra buvę per pastaruosius 17 metų.

Grįžkime prie Gunmos… Pradžiai vienas reklaminis plakatas, kurį suradau iškabintą vitrinoje:

Praleidę traukinyje porą valandų, išlipome snieguotoje stotyje.

Naujametinis sveikinimas su gyvate prie išėjimo:

Miestelis iš pirmo žvilgsnio kaip ir daugelis kitų.

Kaip Europoje miesteliai turi po bažnyčią, taip čia yra pagrindinė šventykla. Jos ir nuėjom per sniegus apžiūrėti.

Pagrindiniai pastatai niekuo neypatingi, grįžęs apsižiūrėjau, kad jų net ir nenufotografavau. Labiausiai iš visko įstrigo vartų sargai:

Ir keli ne sargai:

Nuvedė ir į netoliese esančias kapines parodyti buvusio ministro pirmininko Keizo Obuči kapo.

Ženklas kapinėse: „Šeimininkai, šuns lojimas sukelia visiems nepatogumus“.

Dar kiek pavaikščioję, užėjome papietauti. Maniškę dėžutę sugalvojo specialiai pažymėti :)

Viduje visko po truputį. Nepaisant „vegetable only“, buvo įdėtas gabaliukas kepto kiaušinio ir vienas jūržolės suktinukas su žuvimi. Bet čia dažnai taip, kad reikia tris kartus perklausti vis leidžiantis į smulkesnes kategorijas, ar tikrai „vegetable only“: „ar vien tik iš augalų?“, „taip, vien tik“, „ar nėra žuvies“, „ne, nėra“, „o sultinys be katsuo (viena iš populiariausių žuvų)?“, „aaa… taip, yra įdėta katsuo“ :)

Iš serijos apie japoniškus namus: lauke sniegas, o viduje termometras rodo +4 (tik kambaryje, kuriame valgėme, buvo įjungtas didžiulis kondicionierius ir prikaitinta iki kokių +15):

Po pietų nuvežė su autobusu į kitą miestelio galą. Čia viena iš spalvingai pasipuošusių gidžių:

Ten užsukom paragauti šviežios amazakės – saldaus tiršto gėrimo, tarsi japoniško giros atitikmens. Jį daro iš truputį pafermentuotų ryžių, kurie nuo to tampa saldūs, o visa masė įgauna raugo kvapą ir skonį. Atrodo, kad gertum praskiestą porą dienų kildintą saldžių bandelių tešlą.

Taip sulaukėm iš tolo atidundėjusios būgnų eisenos. Kasmet sausio 14 d. miestelyje vyksta naujametinė šventė, kad ateinantys 12 mėnesių būtų turtingi, sėkmingi ir visokie kitokie -ingi.

Taip būgnų procesija triukšmingai gatvėmis nukeliauja kelis kilometrus. Bet tai tik dalis viso šurmulio, nes iš paskos seka sunkvežimis su gausia žmonių palyda.

Ir ko jie ten susigrūdę, tarsi kažką už dyką dalintų? Pasirodo, kad iš tikro dalina :) Vienas iš šventės atributų yra mandarinų mėtymas į minią. Smagi pramoga ir mažiems, ir dideliems.

Taip vienu kartu išmėto gal kokias 8 dėžes mandarinų. Procesija važiuoja su būgnais toliau, vėl sustoja ir vėl mėto. Taip kokius penkis ar daugiau kartų. Kaip aiškino, tai simbolizuoja turtingus metus, nes jeigu duodi kitiems, tai pats vėliau gausi dar daugiau atgal. Gyviau visa tai galite pamatyti čia:

Tarp mandarinų gaudytojų yra ir azartiškų profesionalų, kurie žino geriausias vietas, aktyviai grumiasi ir prisirenka po kelis maišiukus. Man, tuo tarpu, pavyko per du mėtymus pagauti tik kokius 10 mandarinų. Kaip pradedančiajam, sakyčiau, visai neblogai :)

Prisigaudę mandarinų, važiavom iki kalnuose esančio Šimaonsen kaimelio, garsėjančio savo onsenais – karštosiomis versmėmis. Jos dėl savo mineralų ir švarumo oficialiai pripažintos sanatorinėmis, bet iki Druskininkų lygio kurorto vietovė neišsiplėtusi. Tiesiog atskiri viešbutėliai turi po nuosavus baseinėlius savo svečiams. Gali kelias dienas ten gyventi, mirkti kiek tik nori karštame vandenyje, o išlipęs gauti skaniai pavalgyti.

Mūsų kambarėlis su ankstesniuose įrašuose minėtu šildomu stalu:

Netrukus gavome ir vakarienę, kurioje visko po truputį:

Vakare dar išbėgome į lauką, nes pro šalį su būgnu važiavo „kalėdotojai“. Leido visiems norintiems pamušti, taip irgi linkint gerų ateinančių metų.

Likęs vakaras prabėgo mirkstant vandenyje (buvo vienas baseinas lauke; sningant smagu jame sėdėti) ir žiūrint kambaryje televizorių. To vakaro pagrindinė naujiena buvo sniegas Tokijuje. Rodė reportažus apie tai, kaip sninga ir kiek prisnigo, apie kamščius keliuose, vėluojančius traukinius, apie slidinėjančias mašinas ir jas stumdančius vairuotojus, apie tai, kaip benzino kolonėlės per porą valandų išpardavė visas grandines ant ratų, o ūkinių prekių parduotuvėse nebeliko šiūpelių. Tada rodo pranešėjus iš skirtingų Tokijo vietų, tie aiškina, kad šaligatvio kraštuose sniegas purus ir atsiklaupę baksnoja į sutryptą sniegą perspėdami nepaslysti :)

Šiame miestelyje su sniegu susidorojama labai paprastai. Vienur pravažiuoja traktorius ir nustumdo:

O kitur tiesiog lieja iš versmių karšta vandenį ir jis viską gražiai nutirpdo.

Antra diena prasidėjo pusryčiais. Vėl indeliai su įvairiu maistu, o pagrindinis akcentas – ryžių košė. Jos nevalgo saldžios, maišo su sojų padažu.

Keli miestelio vaizdai dienos metu:

Keliose vietose bevaikštant galima aptikti karštas versmes, kurios pakankamai švarios, kad tiktų gerti. Skonis kaip karšto silpno mineralinio vandens.

Užėjome ir į seniausias tos vietovės vonias. Pastatams maždaug 120 metų, viskas tebeveikia iki šiol.

Lankytojų iš ryto nebuvo, galėjom žvilgtelti ir į vidų:

Vanduo ten, kaip ir kituose onsenuose, nuolat įbėga naujas ir per kraštus išbėgęs vamzdžiais nukeliauja tiesiai į šalia tekančią upę. Žiemos metu visas pastato šonas nuo to garuoja.

Senas paslaugų kainoraštis. Jame yra atskira eilutė su specialia didesne kaina užsieniečiams.

Kita netoliese esanti pramoga yra nedidelė senų žaidimų aparatų užeigėlė. Pagrindinis jos akcentas – smart ball aparatai.

Su jais viskas paprasta: gauni daug kamuoliukų, juos po vieną „įšauni“ į aparato vidų ir jeigu jie krisdami pataiko į viena iš skylučių, gauni papildomai daugiau kamuoliukų.

Čia naujesnė versija:

Miestelis nedidelis, todėl gan greitai galima apeiti ratą. Stabtelėjom prie močiutės, kuri kepa mandžiū pyragėlius: mielines bandeles su saldžiu miso padažu.

Tada pietums suvalgėme makaronų:

Ir jau važiavome atgal link stoties. Pakeliui parodė didelę užtvanką ir prie jos esantį ežerą.

O prie aikštelės, kur sustojo autobusas, atėjo pasirodyti ir visai nebaikštus japoninis laukinis ožiukas (jeigu tiksliau, japoninis goralas), kurių tos vietos kalnuose gana daug:

Yra ten ir japoninių beždžionių, bet jos su mumis neatėjo pasisveikinti…

Štai ir visa kelionė. Jeigu kažką sudomintų, kaip iki tų vietų nukakti, rašykite komentarą ir paaiškinsiu su detalėmis.