Točigis   Leave a comment

Dar vienas reportažas iš kelionė su kitais užsienio studentais. Šįkart į Točigio prefektūrą, esančią šiek tiek į šiaurę nuo Tokijo. Kelionė pasitaikė beveik vien tik kultūrinė-istorinė, po miškus ar laukus nedaug tepasivaikščiojom, nors Točigis ir garsėja savo ežerais, upėmis, kriokliais ir kitokiomis gamtos grožybėmis.

Pirmą dieną paskyrėme Točigio miestui. Jis anksčiau kurį laiką buvo visos prefektūros sostinė, o dar anksčiau (Edo laikotarpiu) svarbus komercinis taškas, nes pro čia pravažiuodavo arba nakčiai apsistodavo didikai, keliaujantys į netoliese esančias Niko šventyklas. Karo metais miestas beveik nenukentėjo, todėl išlikę daug senų pastatų, daugiausiai įvairaus tipo parduotuvių, dalis kurių veikia iki šiol.

_IGP5614

_IGP5721

Pirmos dienos oras pasitaikė nelabai dėkingas. Visą laiką apsiniaukę, kurį laiką lijo, buvo vos keli laipsniai, o dėl drėgmės atrodė, kad šalčiau nei prie -10. Bevaikščiodami užsukom į šaltą muziejų, tada į vėsoką restoraną, kuriame visiems kažkodėl davė šaltos arbatos su ledu (daugelis ją taip ir paliko neišgertą), vakare teko porą valandų prabūti šaltoje salėje darant japoniškus saldumynus ir kalbantis apie įspūdžius, kol galiausiai atvykome į viešbutį, kurio kambariai taip pat buvo šalti. Taip visą dieną ir nebuvo progų atšilti. Aišku, pagal japonišką stilių viskas čia tvarkoje, reikia iškęsti, bet kai kenti, tai nelabai lieka laiko pasimėgauti kelione. Gal dėl to dabar žiūrint į nuotraukas jos atrodo gražiau, nei kad viskas buvo tikrovėje.

Įdomu tai, kad mieste nė karto nepasinaudojom viešuoju transportu. Vietoje to iškvietė taksi, kuri nuvežė iki netoliese ant kalno esančios šventyklos, o paskui parvežė atgal. Čia taksi vairuotojai rungtyniauja, pas ką sodynės bus papuoštos įmantresniais baltais nėriniais : )

_IGP5635

_IGP5637

_IGP5648

_IGP5649

_IGP5651

_IGP5653

_IGP5654

_IGP5656

_IGP5679

_IGP5682

Kita pramoga buvo neilgas paplaukiojimas valtele per vidurį miesto tekančiu kanalu. Visų džiaugsmui kojas buvo galima sukišti po užklotu ir pasišildyti į specialius bakelius su karštu vandeniu.

_IGP5641

_IGP5646

Vairininkas pasitaikė gerai nusiteikęs, visko pripasakojo, pasigyrė, kad neseniai grįžo iš Venecijos, kur patį kanalais plukdė, o galiausiai ir gražiai padainavo. Panašiai kaip šis, bet čia berods ne „mūsiškis“:

Prisivaikščioje ir prisiplaukioję susirinkome į salę prie stalų, kur mūsų laukė vietinės japoniškų saldumynų krautuvėlės savininkas su dviem padėjėjais ir pamokė kaip gaminti spalvingą skanumyną.

_IGP5686

Pagrindinė sudėtinė dalis – pupelė. Iš baltų padaryta balta tešla, kurią galima su valgomais dažais arba kitokiais priedais kaip nori spalvinti, o iš raudonų – tamsiai raudona. Kaip papuošimą taip pat naudojo su agaru (jūros dumbliais) sustingdintą žalią arbatą, supjaustytą į mažus lapelius. Iš pradžių parodė kaip viską daryti, o paskui leido patiems pabandyti. Turėjo gauti kažkas panašaus į rausvą žiedą : )

_IGP5690

_IGP5692

Diena baigėsi jau sutemus bevaikščiojant prie kanalo, papuošto girliandomis.

_IGP5710

Sekančią dieną prasigiedrino, smagiai švietė saulė, o pietaujant visi galėjo kiek nori gerti karštos žalios arbatos, todėl dantimis kalenančių buvo žymiai mažiau.

Iš pat ryto atsisveikinom su Točigio miestu ir sėdę į traukinį nuriedėjom iki jau minėto Niko. Pro langą pamatyti vaizdai su ryžių laukais ir šiltnamiais.

_IGP5740

_IGP5745

Niko miestelis nuo seno garsėja šventyklų gausa. Pirmosios pradėtos statyti aštuntame amžiuje, o paskui buvo vis plečiamos ir gražinamos. Aukso amžių Niko išgyveno Edo laikotarpiu, nes čia palaidojus tuometinio režimo įkūrėją Tokugavą Iesu visi po to sekę didikai traukdavo prie jo mauzoliejaus atiduoti pagarbą, veždavo į šventyklas dovanų. Kaip ypatinga vieta miestelis išlikęs iki šiol, 1999 metais dėl savo iščiustytų šventyklų įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

_IGP5756

_IGP5767

_IGP5789

_IGP5790

_IGP5820

_IGP5823

Niko galima surasti ir trijų beždžionių – tylinčios, nematančios ir negirdinčios – originalą, sukurtą 17 amžiuje.

_IGP5769

Kitas dažnas motyvas yra drambliai, tik jie kartais ne visai drambliškai atrodantys. Susidaro įspūdis, kad kol budizmas keliavo iš Indijos į Kiniją, tada iš Kinijos į Korėją, o galiausiai iš ten pasiekė Japoniją, įvyko kažkas panašaus į sugedusį telefoną ir drambliai pavirto į naujus gyvūnus.

_IGP5772

Iš arčiau:

_IGP5773

Papuošimas prie kolonos:

_IGP5821

Visur tarp pastatų daug senų medžių:

_IGP5774

_IGP5803

_IGP5752

Pietums gavome taip pat neva vienuoliško maisto – tofu ir iš sojos pieno gaminamos jubos valgių (balti gabaliukai).

_IGP5805

O po pietų dar pora valandų bevaikščiojant tarp šventyklų, kurios po truputį tapo panašios viena į kitą. Galiausiai pradėjo temti ir kelionė baigėsi sėdint traukinyje, riedančiame atgal į Tokijų.

Mėgstantiems apžiūrinėti senovinius pastatus abu miesteliai turėtų patikti, o jeigu įtraukti ir netoli Niko esančio nacionalinio parko apžiūrėjimą, Točigyje galima įdomiai praleisti kelias dienas.

_IGP5798

Posted 2012/12/04 by linasd in Japonija

Tagged with

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: