Pagalba Šiaurės Korėjai   Leave a comment

Šiomis dienom vėl atgyja diskusijos, ką daryti su humanitarinės pagalbos tiekimu Šiaurės Korėjai. Tiems, kas neseka šių įvykių, trumpa priešistorė:

Šiaurės Korėjos planinė ekonomika niekada nepasižymėjo savo stiprumu, tačiau iki 1991 metų gaudama nemažą paramą iš Sovietų Sąjungos (mainais už leidimą naudotis šalies uostais ir oro erdve), didelių krizių nepatyrė. Žlugus didžiausiai rėmėjai, geros dienos baigėsi: stipriai sumažėjo eksportas, BVP nukrito penktadaliu. Prie padėties sunkumo prisidėjo 1995 metų vasarą kilę potvyniai, sunaikinę nemažą dalį derliaus ir šalyje sukėlę badą. Manoma, kad nuo jo mirė 2-3 mln. žmonių. Tai matydamos, įvairios organizacijos ėmė tiekti šaliai humanitarinę pagalbą, ir tebedaro tai iki šiol (daugiausiai per Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programą ir Raudonąjį Kryžių). Kai kuriais periodais ši pagalba sumažėdavo dėl Šiaurės Korėjos ambicijų (pavyzdžiui, siekio kurti branduolinį ginklą), o kartais ir pati šalis sakydavo, kad jai maisto netrūksta ir neįsileisdavo humanitarinių darbuotojų.

Kim Džongilas tikriausiai negali skūstis maisto trūkumu. (ir ar tik ten ne "gaidelio" sausainiai?) :)

Pietų Korėja ilgą laiką buvo viena iš didesnių pagalbos tiekėjų, ypač valdžioje esant politikams, siekusiems santykius su Šiaure stiprinti geranoriškomis priemonėmis, vystant ekonominį, kultūrinį šalių bendradarbiavimą (šioje srityje pasižymėjęs prezidentas Kim Dedžiunas 2000 m. gavo Nobelio Taikos premiją.) Padėtis pasikeitė po paskutinių rinkimų 2008 m., kada daugumą gavę konservatoriai nusprendė pagalbą skirti tik tada, kai Šiaurės Korėja už ją įvykdys kokį nors reikalavimą (visų pirma, sustabdys branduolinę programą). Ir nors privačios Pietų Korėjos organizacijos tęsė humanitarinį darbą, pagalba iš valstybės pusės buvo labai ribota. 2008 m. Šiaurei pasitraukus iš tarptautinių derybų dėl tos pačios branduolinės programos, pagalba nutrūko ir iš JAV pusės, kuri lig tol dosniai siuntė maistą mainais už pažadus laikytis keliamų reikalavimų.

Taip prieiname prie naujausių įvykių. Pagrindinis iš jų – beveik lygiai prieš metus po sprogimo nuskendęs Pietų Korėjos karinis laivas ir žuvę 46 įgulos nariai. Tyrimo metu paaiškėjo, kad į laivą atskriejo torpeda, o surasti jos likučiai parodė, kad tai Šiaurės Korėjos darbas (nors ši kaltės neprisiima). Pietūs reaguodami nutraukė ne tik privačią pagalbą, bet ir buvusius prekybinius ryšius. Kitaip tariant, paskelbė blokadą. Kurį laiką buvo ramu, bet praėjusių metų lapkritį Šiaurė vėl surengė akibrokštą – apšaudė netoli jūrinės sienos esančią Jonpjongo salą, žuvo 4 žmonės. Pietūs paleido kelis sviedinius atgal, bet veiksmai nebuvo gerai koordinuoti, sukritikuotas dėl netinkamo atsako atsistatydino gynybos ministras, kilo diskusijos, kaip reikėtų reaguoti į tokias provokacijas.

Jau daugiau nei metai kaip Šiaurės Korėja iš užsienio gauna labai nedaug (palyginus su tuo, kas buvo anksčiau) maisto, medikamentų ir kitų būtinų dalykų. Palikusi pašonėje išdidumą, šalis ėmė pati prašyti pagalbos, sakydama, jog pavasario pabaigoje ypač pradeda trūkti maisto ir gali kilti badas. Be viso to, pradėta siūlyti atnaujinti derybas dėl branduolinės programos, už ką Šiaurės Korėja, aišku, vėl imtų gauti įvairia pagalbą ir padėtis sugrįžtų į buvusią prie kelis metus. Tačiau JAV ir Pietų Korėja neskuba to daryti, norėdamos išgirsti atsiprašymus už praėjusių metų įvykius ir rimtesnius pažadus nusiginkluoti.

Kadangi Šiaurės Korėja tokia uždara šalis ir nėra žinoma tikroji padėtis jos viduje, humanitarinės pagalbos siuntimas visada sulaukia priekaištų, jog taip maitinama ir pratęsiama esanti diktatūra, o paprastiems žmonėms nubyra tik trupiniai. Tuo labiau, kad organizacijų darbuotojai negali (tiksliau, jiems neleidžiama) pilnai prižiūrėti maisto dalinimo ir nemato, ar jis tikrai pasiekia tuos, kam skirta. Galiausiai niekas nežino, ar dabartiniai Šiaurės Korėjos skundai dėl artėjančio bado yra tikri ar tiesiog norima pasipelnyti iš užsienio valstybių rūpesčio.

Visas šis pasakojimas neplanuotai atsirado dėl to, kad vakar pamačiau mane sudominusį straipsnį apie į Pietus pabėgusių šiaurės korėjiečių apklausą. Buvo bandoma išsiaiškinti, kaip jie vertina humanitarinę pagalbą ir ar patys yra ją gavę. Rezultatai iš vienos pusės gali nustebinti, bet gali ir sukelti mintį “taip ir galvojau“.

Iš apklaustų 500 žmonių:

  • 78% niekada nėra gavę užsienio humanitarinės pagalbos;
  • 6% gavo, bet vėliau turėjo visą ar dalį jos atiduoti atgal valdžios pareigūnams;
  • likusieji 16% pagalbą gavo ir ja galėjo pasinaudoti.

Žinant, kad maistas į Šiaurės Korėja plaukia nuo 1995 metų ir Jungtinių Tautų duomenimis 2000-taisiais sudarė apie 40% viso šalyje suvartojamo maisto, 16% yra labai mažai. Be to, 6% sako, kad tais atvejais, kai pagalbą dalina užsienio organizacijų darbuotojai, po jų apsilankę valdžios atstovai dalį susirenka atgal. Pakankamai racionalus žingsnis, žinant, kad šalis turi 1 mln. kareivių armiją, dar beveik tiek pat rezerve ir nemažą ratą rėžimui lojalių žmonių. Tokiu atveju centrinei valdžiai žymiai labiau apsimoka humanitarinę pagalbą panaudoti užsitikrinant jų palankumą nei maitinant eilinius žmones.

Bėga laikas, bet niekas gerai ir nežino, kokiu būdu padėti paprastiems šiaurės korėjiečiams, tuo pačiu išvengiant diktatūros palaikymo. Panašu, kad ligšiolinės pastangos turėdavo visai priešingą poveikį ir reikia sugalvoti kažką naujo.

Posted 2011/04/07 by linasd in Pietų Korėja, Šiaurės Korėja

Tagged with

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: