Pavasaris mokykloje

Tokijuj dar anei žiemą, anei pavasaris. Tas laikas, kai orai neaiškūs – su striuke sukaisti, bet be jos dar vėsoka. Užtai savaitgalį praneša, kad bus +22. Lyg tai jausdama, po truputį bunda gamta: vienur kitur žydi slyvos, o kartais ir narcizų galima pamatyti, medžiai krauna pumpurus, daržuose sužaliavę ankstyvosios daržovės, gėlių parduotuvėse lubinus vazonuose pardavinėja… Tiesa, sakuroms dar ankstoka, jos pradeda žydėti kovo gale, balandžio pradžioje.

Paskutinėse dviejose nuotraukose esantys daržai yra kokie 6 kilometrai nuo namų. Iki jų numyniau dviračiu, bet ne dėl pačių daržų, o dėl netoli jų esančios mokyklose. Joje vyko renginys, kuriame užsienio studentai pristatinėjo savo šalis mokiniams. Buvome šešiese ir atstovavome Lietuvą, Filipinus, Ameriką, Prancūziją, Korėją ir Vengriją. Pristatinėti reikėjo dviem skirtingoms klasėms, po maždaug pusvalandį + atsakinėti į klausimus. Mokiniai maždaug septintokai aštuntokai. Su susidomėjimu klausančių keli, dauguma atrodė abejingi mano surengtam šou (tas pats buvo ir pas kitus pristatinėtojus, tad gal ne tik mano kaltė). Aišku, nebūtų tai Japonija, jeigu bent pora užsikniaubę ant suolo nesnaustų.

Panašų pristatymą jau dariau prieš maždaug metus, tik kitoje mokykloje. Nuo to laiko liko atspausdintų A3 formato Lietuvos vaizdų, dar nusinešiau per rankas perleisti atvirukų, kelis turistinius bukletus apie Vilnių, lietuviškų pinigų ir pašto ženklą su Čijūne Sugihara. Apie jį kažkiek moko per istorijos pamokas, todėl mokiniai būna bent vardą girdėję. Panašiai ir apie Lietuvą – žino, kad Europos šalis, bet daugiau nelabai ką. Tikriausiai tas pats būtų, jeigu kas nors Lietuvos aštuntokų paklaustų apie kažkurią iš mažesnių Azijos šalių. Pristatymo nepalengvino ir tai, kad mokykla negalėjo parūpinti bent kažkokių pasaulio ar Europos žemėlapių. Visgi nelengva žodžiais papasakoti, kuriam krašte ta Lietuva.

Mokyklos nedaug tepamačiau, nes tik atvykau, padariau du pristatymus ir jau sako, ačiū, smagu, kad atvykote, gal dar kada susitiksime. T.y. nebuvo nei pasisėdėjimo valgykloje, nei bent nedidelės ekskursijos, kas čia toje mokykloje yra. Truputį nuvylė, kad šitaip. Visada atvykėliams aprodykite, ką turite aplinkui, net jeigu patiems jau įprasta ir atsibodę ;-)

Įėjimas su mokyklos pavadinimu:

Po visą mokykla vaikštoma tik su šlepetėm (batus reikia įeinant pasilikti dėžutėse), gal dėl to koridoriaus grindys blizga :-) Nuotraukos nepadariau, bet pačios klasės niekuo neįmantrios: jokių technologijų, tik suolai, lenta, kreida ir kelios spintelės.

Kaip tik neseniai pažiūrėjau visai patikusį filmą apie nedidelio miestelio mokinių gyvenimą. Vadinasi Lemon no Koro. Galite susirasti, jeigu domina Japoniškos mokyklos, nes iš mano poros nuotraukų tikriausiai mažai kas aišku :-)