Atominis Busanas

Aktyvi ši savaitė… Tik prieš kelias valandas grįžau iš porą dienų trukusios kelionės į Busaną ir atgal. Ją organizavo maniškis Tarptautinių santykių ir ekonomikos fakultetas, leisdamas vykti tik jame besimokantiems studentams. Be to, pirmenybė buvo teikiama “normaliems“, o atvykusieji pagal mainus galėjo užpildyti likusias vietas. Todėl turiu padėkoti vietiniams studentams, kad šie nebuvo labai aktyvūs :)

Visa kelionė, maitinimas, nakvynė ir pan. buvo nemokama, nes turėjom du turtingus rėmėjus: Korėjos tarptautinės atominės kooperacijos fondą ir Doosan. Pirmasis atstovauja Korėjos atominės energetikos sektorių ir rūpinasi jo eksportavimu į kitas šalis. Tuo tarpu Doosan yra didžiulis Pietų Korėjos konglomeratas, besiverčiantis industrinių detalių gamyba ir statybomis. Apie jo dydį gali pasakyti kad ir tokie du skaičiai: kompanijoje dirba apie 38 000 darbuotojų, o metinė apyvarta prilygsta daugiau nei trečdaliui Lietuvos BVP. Eiliniam žmogui Doosan tikriausiai gali būti geriausiai žinoma tuo, kad jai priklauso Bobcat statybų įranga, kurią ji prieš kelis metus perpirko iš JAV.

Pagal rėmėjus buvo ir išvykos turinys. Pirmą dieną aplankėm Kori atominę elektrinę, tada pernakvojom Busane ir kitą dieną užsukom į Doosan sunkiosios pramonės gamybinį kompleksą.

Busanas (Pusanas) pačioj apačioj dešinėj. Kori elektrinė visai netoli jo, o Doosan gamyklos netoli Masan miesto.

“ />Iš universiteto pajudėjom 9 val. ryte ir su trumpais sustojimais per 6 valandas perkirtom visą Pietų Korėją.

Tipiškas kraštovaizdis. Kalnai, kalnai, kalnai ir šiek tiek lygumų.

Sustojimas vienoje iš aikštelių prie ežero.

Pietums - bibimbap

Apie 15 val. galiausiai pasiekėm Kori atominę elektrinę. Iš pradžių užėjom į administracinį pastatą, kur parodė trumpą propagandinį filmuką, kokia nuostabi ta atominė energetika ir kaip viskas su ja puiku. Tada pavaikščiojom po mini muziejų, skirtą bendrai energijos išgavimo istorijai ir atominėms elektrinėms Korėjoje. Jos čia naudojamos nuo 1978 metų, šiuo metu veikia 21 reaktorius ir dar statomi 8 nauji. Aplankyta Kori elekrinė yra būtent ta pati pirmoji ir seniausia lig šiol veikianti.

Šalis aktyviai vysto atominės energetikos sferą ir pati yra sukūrus nuosavą reaktorių modelį. Jau iš Lietuvos atvejo žinoma, kad šią technologiją siekiama eksportuoti. Konkretesni projektai vykdomi Jungtiniuose Arabų Emiratuose, deramasi su Kinija, Indija, Malaizija, Indonezija. Su tuo susijusi ir Doosan kompanija, nes ji gamina nemažai reikalingų komponentų.

Teritorijos maketas. Balti apvalūs bokšteliai yra reaktoriai.

Tiek po filmo, tiek ir muziejuje viskas vyko paskubomis, gidė nedavė laiko paklausinėti klausimų. Netrukus visi sėdom į autobusą ir važiavom į ant kalno esančią apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria visa atominės elektrinės komplekso panorama. Fotografuoti griežtai draudė, todėl nuotraukų nebus, bet viskas panašiai kaip makete: daugybė pastatų lygumoje prie jūros. Su vienu studentu iš Mianmaro pasinaudojom proga ir šiek tiek pasikalbėjom su gide, apie atominės energetikos saugumą, rizikingumą, pigumą, plėtra po Japonijos įvykių. Kaip ir galima tikėtis, sulaukėm įvairiapusio užtikrinimo, kad korėjietiška technologija labai saugi, apgalvotos smulkiausios detalės, o japoniški reaktoriai buvo senos statybos. Be to, Korėjoj nėra buvę stiprių žemės drebėjimų ir cunamių. Žodžiu, perspektyvos šviesios ir viskas bus gerai :) Dar įdomi detalė, kad pati Pietų Korėja viename iš savo kalnų prie Kiongdžu miesto baigia statyti didelę požeminę atominių atliekų saugyklą.

Šitaip “sužavėti“ atominės energetikos palikom Kori ir jau po truputį temstant pasiekėm Busaną. Tai antras pagal dydį Pietų Korėjos miestas su daugiau nei 3 mln. gyventojų. Daug kuo labai panašus į Seulą, ypač gyvenamieji kvartalai, tačiau būdamas uostas ir turėdamas pašonėj jūra atrodo labiau turistinis, su paplūdimiais, viešbučiais, tvarkingomis gatvėmis, gėlynais. Nors pabuvom gan trumpai, įspūdį paliko gerą.

Turtingieji rėmėjai kažkodėl sugalvojo visą grupę apgyvendinti Novotel viešbutyje, kur dvivietis kambarys nakčiai kainuoja tiek pat, kiek vidutiniškas butas Seule visam mėnesiui – 320 000 vonų (~720Lt).

Viskas gražu ir tvarkinga, bet man pačiam, kaip neišrankiam miegotojui, tebekirba mintis, kad buvo galima ir prasmingiau tokius pinigus panaudoti.

Dalis vonios.

Pasilikę daiktus patraukėm vakarieniauti. Už kelių minučių priėjom kitą viešbutį, ten nusileidom į rūsį ir patekom į dar vieną prabangoką vietą – The Party Premium restoraną. Jis švediško stalo stiliaus, kur tiesiog pasiimi lėkštę, renkiesi iš gausybės patiekalų ir valgai kiek nori.

Įvairovė tikrai didelę. Tiesa, veganiškų valgių neypatingai daug, todėl daugiausiai į lėkštę kroviau vaisius, salotas ir keptas daržoves. Bet ir to užteko labai skaniam pavalgymui.

Kiekvienas galėjo rasti kažką pagal savo skonį.

Pavalgę nuėjom prie jūros, pavaikštinėjom pirmyn atgal, kol galiausiai grupė suskilo į dvi dalis: vieni ėjo lankyti barų, o kiti, tarp kurių buvau ir aš, važiavo į kitą miesto dalį pažiūrėt gražiai šviečiančio tilto.

Naktinis gyvenimas. Perėjus gatvę iš karto paplūdimys ir jūra.

Minėtasis tiltas.

Netoli jo esantys namai.

Pabuvus ten įvyko dar vienas skilimas, šįkart į tris dalis: pirma grupelė neiškentė nenuėjusi kažkur išgerti, antra grįžo į viešbutį, o trečia, kurią sudariau tik vienas aš, išėjo link viešbučio pėsčiomis. Kažkaip čia žmonės nėra dideli vaikščiojimo mėgėjai ir išgirdę, kad reikės porą valandų paeiti pajūriu, nei vienas nepasirašė. Per toli, per dieną pavargę, nėra iki galo aiškus kelias, gal paklysime, koks čia įdomumas vaikščioti… Pasiteisinimai įvairūs, o man kaip tik tos dvi valandos buvo bene smagiausia pabuvimo Busane dalis.

...

Naktinis palapinių-restoranėlių miestelis.

Vis išsukdamas iš pagrindinio kelio, pafotografuodamas… Taip iš lėto apie pirmą valandą nakties pasiekiau viešbutį ir griuvau į lovą. Prieš tai su vienu kinu buvom sutarę, kad susitiksime 6-tą ryto ir eisime pavaikščiot po rytinį miestą. Kaip ir tikėjausi, jis nepasirodė (vis tas gėrimas iki paryčių…), todėl ir vėl pravaikščiojau valandžiukę pats vienas.

Pakrantė, nugeltoninta kylančios saulės.

Gatvė kiek tolėliau nuo viešbučio.

Vaizdas pro kambario langą.

Pusryčiai viešbutyje buvo tokiu pačiu principu kaip ir vakarienė – renkiesi ką nori, valgai kiek nori. Vėl gan daug mėsų, žuvies ir pan., bet tuo pačiu ir įvairių riešutų, vaisių, sulčių, salotų, korėjietiškų marinuotų žalumynų… Bet labiausiai nustebino, kad turėjo už Japonijos ribų retai aptinkamo valgio natto. Žodžiu, pusryčiai buvo sotūs :)

Vėl visi sugarmėjo į autobusą ir už valandos pasiekėm Doosan sunkiosios pramonės gamyklas. Ten taip pat laukė trumpas propagandinis filmukas (iš serijos, kur apie tam tikrą gaminį pasakojama ne pateikiant konkrečius duomenis, o naudojant abstrakčius apibūdinimus ir rodant besijuokiančius po pievą lakstančius vaikus ar kitokius idiliškus vaizdelius). Tada trumpas pavaikščiojimas po mini muziejų ir galiausiai išvyka į pačias gamyklas.

Vėl teritorijos maketas. Didesni į angarus panašūs pastatai yra atskiros specializuotos gamyklos.

Kaip minėjau, Doosan gamina industrinius komponentus. Pavyzdžiui, turbinas, generatorius, įvairias detales ir pan. Kai kurios iš jų yra itin didelės ir sunkios, todėl ir gamyklos gigantomaniškos. Panašiai kaip užgniaužia kvapą užėjus į tikrai didelę katedrą, taip panašus jausmas ir patekus į keliasdešimt metrų aukščio angarą su kranais, milžiniškais presais, metalo lydymo krosnimis arba tik išlietais kelių metrų skersmens dantračiais, nuo kurių iš tolo vis dar jaučiamas karštis. Pakankamai įspūdinga… Deja, nuotraukų vėl neleido daryti.

Vaizdelis pro autobuso langą.

Pabuvimas Doosan’e baigėsi ėjimu papietauti į viena iš darbuotojų valgyklų.

Ir vėl bibimbap.

Tuo galima sakyti ir baigėsi visa išvyka. Likęs laikas prabėgo sėdint autobuse, grįžinėjančiam į Seulą, ir žvalgantis pro langą.

Turiu pripažinti, kad kelionė buvo tikrai neeilinė daugeliu aspektų ir iš jos liks nemažai įdomių įspūdžių.