Vis dar popieriai…   Leave a comment

Prabėgo pirma savaitė Tokijuj. Daug kas nuveikta, bet dar į stabilesnį ritmą neįsivažiavau. Šiandien įvykę pirmosios paskaitos turėtų įnešti jausmo, kad prasidėjo mokslo metai. Žinant dienotvarkę bus lengviau susidėlioti ir likusias veiklas, kurios pastaruoju metu pakrikę: nei kažką mokausi, nei kažką dirbu, nei esu laisvas, nei užimtas… Vis dar dedu iksiukus ant veiklų, susijusių su popierizmais: šiandien atsidariau banke sąskaitą, užsiregistravau sveikatos draudimui, bandau išsiaiškinti koks geriausias čia variantas su telefonu…

Kalbant apie juos, praeita kartą būdamas Japonijoj beveik visus metus apsiėjau be telefono, nes čia sutartis reikia pasirašyti dažniausiai porai metų. Kurį laiką ieškodamas darbo buvau įsigijęs paprastą telefoną su išankstiniu mokėjimu, kad galėčiau į CV įrašyti bent kokį numerį, bet daugiau nelabai juo ir naudojausi. Nereikėjo, o jeigu ir reikėtų, ieškotum kitokių būdų susisiekti, nes skambučių tarifai čia tikrai brangūs. Su išankstiniu mokėjimu iš viso kosminiai (apie 3Lt/min), o pasirašius sutartį galima nusileisti iki kokių 70ct/min. Aišku, būna įvairūs planai, kur kalbi su kitais iš to pačio tinklo nemokamai ir pan., bet dažnai žmonės tiesiog rašo žinutes. Tokios kaip SMS jau retenybė, vietoj jų siunčiami el. laiškai. Kiekvienai SIM kortelei priskiriamas nuosavas adresas, į kurį galima siųsti laišką tiek iš kito telefono, tiek ir iš kompiuterio. Interneto naršymas čia taip pat labai populiarus, didelė dalis žmonių pasiėmę planus, kur už fiksuotą mokestį galima siųstis neribotą kiekį duomenų. Nesu tikras, bet įtariu, kad dalis žmonių tiesiog naudojasi Skype ar panašiom programom nei kad skambina, ypač kai kone visi čia su išmaniaisiais telefonais. Tiesa, sąskaitos tai nesuplonina, nes pigiausi neribotų duomenų planai sukasi apie 150Lt/mėn. Panašu, kad čia turėti telefoną nėra pigus malonumas.

Pabaigsiu peršokdamas prie skanesnės temos. Keli (galbūt) neįprastesni pastarųjų dienų valgiai:

Japoniški sumuštiniai „onigiri“ - į trikampio formą suspausti ryžiai, viduj įdaras ir viskas apvyniota jūros dumblio lapu. Įdarų būna įvairiausių. Šis su marinuotom slyvom („umeboshi“).

Valgis, kurio buvau labai pasiilgęs: minkšti ryžių gabaliukai, sumauti ant pagaliuko ir aplieti saldžiu sezamų padažu. Taip pat būna ir su skysta karamele, saldžiomis pupelėlims ir visokie kitokie, bet šitie bent man skaniausi. Jei ką, vadinasi „dango“.

Miso riešutai. Saldūs, tarsi karameliniai, bet turi truputį sūrumo nuo įdėto miso.

Saldi sriuba - „anmitsu“. Būna pirkti dėžutėse, kur pridėta saldžių pupelių, ryžių pyragėlių, vaisių gabaliukų, agaro želės ar dar ko kito. Viską supili į dubenį, pamaišai ir turi vasarišką užkandį.

O čia praktinis patarimas: prekybos centruose kai kuriuos produktus, kuriems už dienos kitos pasibaigs galiojimas, pardavinėja su nuolaidom. Geriausias lipdukas šis - už pusę kainos. Po juo matosi ankstesnis - 20%, bet jis matyt niekam didelio įspūdžio nepadarė :-)

Posted 2011/09/08 by linasd in Japonija

Tagged with ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: